Oskaras Koršunovas: „Teatralizavimas – tai gyvenimo įprasminimas“

Oskaras Koršunovas: „Teatralizavimas – tai gyvenimo įprasminimas“

„Gali Romeo pavadint kaip nori, jo žavesys bus visuomet tas pats“, – tai eilutė iš žymiosios Williamo Shakespeare‘o tragedijos, kurią režisierius Oskaras Koršunovas teatro scenoje atgaivino dar 2003 metais. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ apkeliavo daugelį Europos ir pasaulio teatro scenų ir režisieriui, Vilniaus miesto teatro įkūrėjui, pelnė ne vieną ryškų apdovanojimą.

Vasarai įsisiūbuojant, o vilniečiams bei miesto svečiams ieškant atgaivos ne tik prie vandens telkinių, bet ir kultūros erdvėse, festivalis miesto širdžiai „Midsummer Vilnius“ kviečia pirmą kartą įspūdingą O. Koršunovo sceninį vyksmą regėti, ar greičiau – išgyventi – LDK Valdovų rūmų kieme.

Apie teatrą – gyvą, kintantį ir miesto gyvenimą reflektuojantį reiškinį, apie tai, kaip miesto pulsas veikia kūrybinius sprendimus, susitikome pasikalbėti su režisieriumi O. Koršunovu.

  • Teatras – miesto kultūros dalis. Kaip šio meno gyvavimas Jūsų akimis regisi šių dienų Vilniuje?
  • Teatras nuo seniausių laikų buvo miesto dalis. Dar antikos laikais Atėnuose įvykęs spektaklis galėjo visiškai paveikti miesto politiką, jo veidą. Pavyzdžiui, Sofoklio pjesė „Edipas karalius“ galėjo lemti, kokią valdymo formą pasirinks žiūrovai. Teatrai buvo dideli, o piliečių buvo nedaug, bet beveik visi pamatydavo mieste vykstantį spektaklį. Visais laikais miesto teatrai atliko svarbų vaidmenį: tiek politine, tiek kultūrine prasme. Vilnius turi seną teatro istoriją – čia miesto teatras atsirado prieš 200 metų. Dabartinė Rotušė anksčiau buvo būtent miesto teatro dalis. Mūsų Vilniaus miesto teatras yra labai aktyvus miesto kultūroje. Teatras yra reikalingas, nes būtent čia miestiečiai gali matyti aktualijas, gyvenimus, intrigas, jausti miesto dvasią. Jei yra miestas – jame yra teatras. O jei yra teatras – jis gali visavertiškai funkcionuoti tik mieste. Savotiškai džiugu, kad parodyti spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ galėsime LDK Valdovų rūmų kieme, miesto aikštėje. Tai juk puiki galimybė sutelkti miestelėnus. Apskritai teatras gana vėlai persikraustė į patalpas. Tiek antikos Graikijoje spektakliai buvo rodomi po atviru dangumi, kad pavyktų sutalpinti kuo didesnius žmonių kiekius, tiek viduramžiškos misterijos vyko miestų gatvėse, tiek Renesanso menininkai spektaklius rodė turgaus aikštėse. Teatralizavimas – tai gyvenimo įprasminimas. Istorinių, religinių reiškinių suvokimas įvykdavo per teatro reiškinį. Tik vėliau itališkasis teatras tapo uždaras, atsietas pastato seinomis nuo betarpiško gyvenimo. Taigi šią vasarą teatro grįžimas į aikštę, galimybė spektaklį rodyti po atviru dangumi – didelis džiaugsmas.
  • Garsas dramoje yra vienas iš įdomiausių elementų, skirtingose erdvėse jis skleidžiasi vis kitaip, savitai, jam skleistis reikalinga gera akustika. Yra veiksnių, apsunkinančių ir muzikinius pasirodymus po atviru dangumi: įgarsinimas, vėjo nenuspėjamumas, lietaus tikimybė. Su kokiais iššūkiais susiduria dramos kūriniai, vykstantys atviroje erdvėje?
  • Teatro spektaklis turi apvaldyti erdvę. Kuo ji atviresnė, tuo yra sudėtingiau. Atvira erdvė – visada nuotykis. Gastrolių su Vilniaus miesto teatru metu turėjome įdomių atsitikimų. Kai „Romeo ir Džiuljetą“ rodėme Avinjono teatro festivalio atidaryme, pamenu, mus užklupo vėjas. Tam tikrą valandą ten ima pūsti mistralis, ir kaip tik spektakliui besibaigiant, dramatiškiausioje jo vietoje mistralis atslinko iki aikštės. Spektaklyje veiksmas vyksta kepyklose, tad atskriejus vėjui, po visą aikštę ėmė skriadyti miltai, apibėrė žiūrovus, taip įtraukė juos į veiksmą – nori jie to, ar ne. Galiausiai, finalinėje spektaklio dalyje, į aikštę įsisuko sūkurys, kuris miltus surinko į stulpą ir tas baltas stulpas, ta miltų kolona ėmė „vaikščioti“ po visą aikštę. Tai buvo mistinis vaizdas, kurio patys negalėtume sukurti jokiomis technologijomis. Vaizdas sukrėtė ir aktorius, ir žiūrovus – tarsi pati gamta ar Dievo pirštas būtų veikęs kartu su mumis.

Taip pat šį spektaklį rodėme Elsinonoro pilyje Danijoje. Danai prie lietaus pripratę (ne taip, kaip mes, lietuviai, vis negalintys susitaikyti su darganotais orais), gal dėl to jie tokie laimingi (šypsosi). Jie įsisupo į polietiletinius maišelius ir susėdo kaip grybukai lyjant žiūrėti spektaklio. O mūsų naudojami miltai sušlapo ir pavirto į tešlą. Spektaklio scenografijai naudojama didžiulė konstrukcija iš metalo, kuri tapo be galo slidi, ja karstytis tapo pavijinga, todėl pora kartų jau norėjau nutraukti spektaklį. Su aktoriais aptarinėjome, kaip judėti, kad pavyktų išlaikyti ir spektaklio dinamiką, ir kartu nerizikuoti nukristi. Kai kur aktoriai labai aukštai užsikaria, buvo iškilęs rimtas pavojus. Tačiau įveikėme ir šią gamtos stichiją. O žmonės nesiskirstė.

Kitas įdomus ir pavojingas įvykis rodant spektklį atviroje erdvėje įvyko Japonijoje, kur nuvežėme „Vasarvidžio nakties sapną“. Jį rodėme Šizuokoje, garsaus japonų režisieriaus Tadashi Suzuki teatre, pastatytame kalnuose, po atviru dangumi. Veiksmo viduryje į sceną įšliaužė gyvatė. Spektaklyje visi aktoriai vaidina įsitvėrę po lentą. Buvo baisu, kad gyvatė neprišliaužtų per arti, nebūtų užkabinta ir neįgeltų.

Taip pat svarbu pastebėti, kad uždaroje erdvėje galioja kiek kitokie principai, o rodant spektaklį po atviru dangumi reikia labiau kreiptis į žiūrovą, čia neįmanoma ketvirtoji siena – ta nematoma siena tarp spektaklio vyksmo ir žiūrovo. Vaidinant gatvėse, aikštėse ar kiemuose ta siena yra griaunama. Šekspyro teatras juk taip pat buvo be stogo. Ten visi dialogai vykdavo per žiūrovą. Valdovų rūmų kieme būsime priversti būti atviresni, privalėsime stengtis labiau sutelkti žiūrovo dėmesį. Taigi ir spektaklis bus atviresnis.

  • Muzikinio festivalio kontekste, įdomu sužinoti: kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, speklyje atlieka muzika? Kiek ji gali lemti spektaklio sėkmę, minties įprasminimą, naujų prasmių gimimą?
  • Muzika yra vienas esminių elementų. Bent jau mano teatre. Kuo įdomus šiuolaiknis teatras? Tuo, kad tai tampa visų menų sinteze. Muzika tokiame teatre atlieka vieną svarbiasių vaidmenų. Šiuolaikinis teatras yra progresyvus reiškinys. Dažnai mes įpratę teatrą suvokti kaip konservatyvų reiškinį, bet tikras šiuolaikinis teatras yra viena moderniausių meno raiškų. Teatras, pasitelkęs daugelį kitų meno šakų, gali būti egzistenciškai gilus, socialiai aktualus ir politiškai aštrus, kalbėti tomis temomis, kuriomis kitos meno raiškos pavieniui kalbėti negali. Tetatre vyksta kažkas tarp vaizdo, tarp žodžio, tarp eilučių. Ir šiandien teatre ypač svarbi tampa gyva muzika, kai visi gyvi elementai reaguoja vieni į kitus, į aktorius, į žiūrovus. Be galo reikšmingas tampa betarptiškumas, gyvumas, efemeriškumas. Tai, viena vertus, jį padaro tik čia ir dabar veikiantį dalyką, kita vertus – jis tampa labiausiai potencialiu užvaldyti esamąjį laiką. Ypaingai  dėl muzikos.

Štai vakar išvažiavau dviračiu į miestą ir tarp katedros bei Valdovų rūmų pamačiau vaikiną, iš plastmasinių butelių susikonstravusį labai įdomų instrumentą. Pagavęs akustinę erdvę toje vietoje, jis  nuostabiai grojo. Tad ten taip pat vyko teatras. Pagalvojau – koks gyvas ir įdomus tai reiškinys! Kai  tradicinis teatras gyvena aprobuotomis vertybėmis, dažniausiai reiškiasi reprezentatyviose vietose, kur visi ateina pasigrožėti, pasikultūrinti, išgerti šampano, karšto šokolado, tai šiuolaikinis, tikrasis (o tikras teatras visuomet yra šiuolaikinis teatras), gali reikštis įvairiausiose vietose, išdygti kaip laukinė gėlė. Na, o muzikos vaidmuo šiuolaikiniame teatre itin didelis. Lietuvoje ypač stiprios muzikos teatre tradicijos – mūsų garsiausi kompozitoriai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas, Gintaras Sodeika, Šarūnas Nakas, Giedrius Puskunigis, Antanas Jasenka ir kiti rašė daug muzikos teatrui. Taip pat ir pop muzikos atstovai Andrius Mamontovas, Saulius Prūsaitis, Paulius Kilbauskas.

  • Vakar dviračiu keliavote Vilniumi, minėjote, kad mėgstate šiame mieste tiesiog pasivaikščioti. Kuo Vilnius įdomus, kas jame taip magiška?
  • Vilnius yra mano gimtasis miestas. Jame išgyvenau vaikystę, paauglystę, čia vyko visi „pankavimai“, čia išgyventos meilės ir trgedijos. Tai ypatingas miestas, turintis savo aurą, dvasią ir galintis didžiuotis esąs be galo gražus. Su teatru dažnai vykstame į gastroles, aplankome daug gražių miestų: aplankytos visos Prahos, Paryžiai, Romos, regėta ir kitokių miestų, ne tokių garsių, bet ne mažiau gražių – pavyzdžiui, Sibiu miestas Rumuniujoje, Briugės miestas Belgijoje. Galbūt šie miestai kiek panašūs į Vilnių, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad mūsų miestas tame kontekste yra vienas gražiausių ir įdomiausių. Miestas, kuriame vyksta intensyvus gyvenimas. Ir nors kultūrinė programa čia nėra tokia marga ir plati, Vilniuje vis gimsta kas nors nauja. Džiaugiuosi, kad čia vyksta įvairūs festivaliai. Apmaudu, kad Lietuvos valdžia nesuvokia kultūros vaidmens mūsų šalyje. Politika ir ekonomika negali egzistuoti be kultūrinės terpės. Šio suvokimo čia, deja, nėra. To nesuvokia nei valstybė, nei stambusis verslas. O tokių gyvų festivalių, gyvų reiškinių meistui reiktų daug daugiau. Vilnius turi daug privalumų – jame netrūksta autentiškų erdvių, tai nei per didelis, nei per mažas miestas. Vilniuje verda gyvenimas, atsiranda vis daugiau naujų kavinių, jaukių vyninių, Vilniuje gali kasdien sutikti bičiulių. Pagaliau, pamatai žmonių, su kuriais galbūt net nesi pažįstamas, bet matai, kaip jie keičiasi, nes tiesiog juos dažnai sutinki gatvėse, tiesiog gali pajusti miesto ir jo gyventojų likimus. Čia smagu, nes tai – ne megapolis, kuriame būtum skruzdė tarp skruzdžių, o gatvėje sutikęs praeivį, žinotum, kad jį matai pirmą ir paskutinį kartą. Vilnių myliu ir kur bebūčiau, jo pasiilgstu.
  • Gal turite ypatingai traukiančių vietų Vilniuje, į kurias norisi vėl ir vėl grįžti?

Gyvenu ir dirbu senamiestyje. Miesto teatrai gyvuoja senamistyje. Man nereikia mašinos, vaikštau pėsčiomis, kartais važiuoju dviračiu. Galima sakyti, kad aš Vilnių nuolat stebiu. Turiu savų vietų, o jose atsirasdamas, braidžioju po praeitį ir ateitį. Vis pastebiu ką nors naujo: tiek architektūroje, tiek  miesto ritme. Viskas čia nuolat kinta. Tiesa, ne visi pasikeitimai yra reikalingi. Gaila, kad yra pažeidinėjami miestui svarbūs įstatymai – labai daug kiemų jau uždaryti, anksčiau jie buvo atviri ir laisvi praeiviams. Vilnius unikalus dar ir tuo, kad yra labai atitolęs nuo visų kitų sostinių. Tai nėra greit modernėjantis miestas, jis daug ką išsaugojęs. O Vilniaus miesto teatras yra labai susijęs su miestu, aš pats stengiuosi kurti miestui ir galiu užtikrinti: visuomet išliksime vilnietišku teatru.

Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ žiūrovų lauks festivalyje „Midsummer Vilnius“ LDK Valdovų rūmų Didžiajame kieme liepos 26 d., 20.30 val. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/midsummervilnius